Kategorija
EITRAI APIE PASNAVIMĄ
Pasninkas padeda mums augti kaip Dievo vaikams, priartina mus prie Jo ir stiprina mūsų ryšį su Dangiškuoju Tėvu. Nepasninkaukime vien dėl asmeninės naudos, bet tam, kad pagerintume savo gyvenimą Dieve. Pasninkas yra savanoriškas pasirinkimas – tai laikas, kai sąmoningai atidedame fizinį alkį ir pasirenkame maitinti bei stiprinti savo dvasią. Tai ypatingas laikas, skirtas ieškoti Dievo artumo. Todėl svarbu, kad pasninkautumėte ramioje vietoje, kur galėtumėte pabūti vienumoje su Dievu.
Danieliaus 9:3 rašoma: „Atgręžiau savo veidą į Viešpatį Dievą, ieškodamas Jo malda ir prašymais, pasninku, ašutiniais drabužiais ir pelenais.“
„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą,kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.“
Ar ne tokį pasninką Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą?Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį – nesislėpk nuo savo paties kūno.
„Todėl dabar, – sako Viešpats, – gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami.“Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, liūdintis dėl blogio.
Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose.
Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau.“Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.
Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir nuo mažiausio iki didžiausio apsisiautė ašutinėmis.Kai ta žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo drabužius, apsisiautė ašutine ir atsisėdo pelenuose.Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: „Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys te nieko neragauja: te nieko neėda ir negeria vandens.Žmonės ir gyvuliai tebūna apgaubti ašutinėmis ir garsiai tesišaukia Dievo, teatsisako piktų kelių ir smurto.Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, Jo deganti rūstybė atlėgs ir mes nepražūsime?“Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, susilaikė ir nesiuntė nelaimės, apie kurią buvo kalbėjęs.
Prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad nusižemintume prieš savo Dievą ir melstume laimingo kelio sau, savo vaikams ir savo turtui.Aš gėdijausi prašyti iš karaliaus karių ir raitelių, kad jie mus apgintų nuo užpuolikų kelyje, nes buvau pasakęs karaliui: „Mūsų Dievo ranka yra ant visų, kurie Jo ieško, bet Jo rūstybė ir galia prieš tuos, kurie Jį apleidžia.“Mes pasninkavome ir meldėme savo Dievo dėl šito, ir Jis išklausė mus.
Nusigandęs Juozapatas puolė ieškoti Viešpaties ir paskelbė pasninką visame Jude.Judo gyventojai susirinko prašyti Viešpaties pagalbos; iš visų miestų jie atėjo ieškoti Viešpaties.
Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą:
Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį nuvedė į dykumąketuriasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.
Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų.
Kiekvienoje bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję.
Jiems sergant, ašutine vilkėjau; žeminau savo sielą pasninku, palenkęs galvą meldžiausi.Elgiausi, lyg jie būtų man draugai ar broliai. Vaikščiojau nusiminęs, tartum gedėdamas motinos.
Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikščiojo nusiminęs.Tada Viešpats kalbėjo pranašui Elijui:„Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis taip padarė, Aš nesiųsiu jam nelaimių iki jo mirties, bet jo sūnaus dienomis įvykdysiu bausmę jo namams.“
Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?“Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.
Tuo metu aš, Danielius, gedėjau tris savaites.Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau aliejumi, kol praėjo trys savaitės.
„Kodėl mums pasninkaujant, Tu nematai? Kodėl mums varginant savo sielas Tu nepaisai?“ Pasninko dieną jūs ieškote malonumų ir išnaudojate savo darbininkus.Žiūrėkite, jūs pasninkaujate vaidydamiesi ir kivirčydamiesi, smogiate nedorybės kumščiu. Jūs nepasninkaujate šiandien taip, kad jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse.Ar tai pasninkas, kokį Aš pasirinkau, kad žmogus vargintų per dieną savo sielą, nulenktų galvą kaip nendrę, klotų po savimi ašutinę ir pasibarstytų pelenais? Ir tai jūs vadinate pasninku, Viešpačiui priimtina diena?
Šio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę galvas žemėmis.Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių ir sustoję išpažino savo nuodėmes bei tėvų nusikaltimus.
„Sakyk viso krašto žmonėms ir kunigams: „Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs man pasninkavote?
Jie, susirinkę Micpoje, sėmė vandenį ir jį išliejo Viešpaties akivaizdoje, pasninkavo visą dieną ir sakė: „Mes nusidėjome Viešpačiui.“ Samuelis teisė izraelitus Micpoje.
Nesitraukite vienas nuo kito, nebent abiem susitarus kuriam laikui, kad atsidėtumėte pasninkui ir maldai, paskui vėl būkite kartu, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.
Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.
„Eik ir sušauk visus žydus Sūzuose; pasninkaukite dėl manęs tris dienas ir tris naktis, nieko nevalgykite ir negerkite. Aš taip pat pasninkausiu su savo tarnaitėmis. Po to eisiu pas karalių, laužydama įstatymą; jei žūsiu, tai žūsiu.“
Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.
Tada visi izraelitai ir visa tauta atėjo į Betelį. Ten jie sėdėjo verkdami Viešpaties akivaizdoje ir pasninkavo iki vakaro. Jie aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Viešpačiui.
Pavalgęs ir pasistiprinęs tuo maistu, jis ėjo keturiasdešimt parų iki Dievo kalno Horebo.
Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyrasir prabilo: „Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.
Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir nuo mažiausio iki didžiausio apsisiautė ašutinėmis.
kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.“
Nors jie pasninkaus, Aš neišklausysiu jų šauksmo; nors jie aukos deginamąsias ir duonos aukas, Aš nepriimsiu jų; Aš sunaikinsiu juos kardu, badu ir maru.“
„Taip sako kareivijų Viešpats: „Ketvirto, penkto, septinto ir dešimto mėnesio pasninkų dienos bus Judo gyventojų džiaugsmas, linksmybė ir iškilmingos šventės, tik mylėkite tiesą ir taiką!“
Jiems sergant, ašutine vilkėjau; žeminau savo sielą pasninku, palenkęs galvą meldžiausi.
Trimituokite Sione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą,sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. Jaunasis teišeina iš savo kambario ir jaunoji iš savo pavėsinės.
bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.
Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą:„Viešpatie, didis ir galingas dangaus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su tais, kurie Tave myli ir vykdo Tavo įsakymus.Pažvelk į mane ir išgirsk savo tarno maldą. Meldžiuosi dieną ir naktį Tavo akivaizdoje už izraelitus, Tavo tarnus, išpažįstu jų nuodėmes, kuriomis mes visi – aš ir mano tėvai – Tau nusidėjome.
Taip būdavo kiekvienais metais, kai ji eidavo į Viešpaties namus. Toji taipužgauliodavo ją, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.Jos vyras Elkana klausė: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?“
Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau.“
o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui pasninkais bei maldomis per dienas ir naktis.
Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą į pirmą vietą tarp žmonių,
Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, atnešdamas savo maldavimus Viešpačiui, mano Dievui, dėl mano Dievo šventojo kalno,man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs prie manęs prisilietė Gabrielius, kurįanksčiau buvau matęs regėjime.Jis pamokė mane, kalbėjo man ir tarė: „Danieliau, aš atėjau duoti tau nuovokos bei supratimo.Tau pradėjus melstis buvo duotas paliepimas ir aš atėjau tau pranešti, nes tu labai mylimas. Įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą.
Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo dėl Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
Tada visi izraelitai ir visa tauta atėjo į Betelį. Ten jie sėdėjo verkdami Viešpaties akivaizdoje ir pasninkavo iki vakaro. Jie aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Viešpačiui.Izraelitai klausė Viešpaties (tada ten buvo Dievo Sandoros skryniair Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tuo metu buvo prie jos), sakydami: „Ar mums dar kartą eiti į kovą prieš mūsų brolius benjaminus?“ Viešpats atsakė: „Eikite, nes rytoj Aš juos atiduosiu į jūsų rankas.“
Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.Ach, ta diena! Viešpaties diena arti! Kaip sunaikinimas ji ateis nuo Visagalio.
kad paragintų švęsti Purimo dienas nustatytu laiku, kurį nurodė žydas Mordechajas ir karalienė Estera. Ir jie patys paskyrė sau ir savo palikuonims pasninkus ir raudų dienas.
„Šauk garsiai, nesivaržyk! Pakelk savo balsą kaip trimitą; pranešk mano tautai jos kaltę ir Jokūbo namams jų nuodėmes.Jie ieško manęs kas dieną ir nori žinoti mano kelius kaip tauta, kuri elgiasi teisiai ir nėra palikusi savo Dievo. Jie prašo manęs teisingo sprendimo, jiems patinka artėti prie Dievo.„Kodėl mums pasninkaujant, Tu nematai? Kodėl mums varginant savo sielas Tu nepaisai?“ Pasninko dieną jūs ieškote malonumų ir išnaudojate savo darbininkus.Žiūrėkite, jūs pasninkaujate vaidydamiesi ir kivirčydamiesi, smogiate nedorybės kumščiu. Jūs nepasninkaujate šiandien taip, kad jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse.Ar tai pasninkas, kokį Aš pasirinkau, kad žmogus vargintų per dieną savo sielą, nulenktų galvą kaip nendrę, klotų po savimi ašutinę ir pasibarstytų pelenais? Ir tai jūs vadinate pasninku, Viešpačiui priimtina diena?Ar ne tokį pasninką Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą?Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį – nesislėpk nuo savo paties kūno.Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, tavo sveikata vis stiprės, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: „Aš čia!“ Jei pašalinsi priespaudą iš savo aplinkos, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių,
Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.“
ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę.
Prieš išauštant dienai Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: „Šiandien jau keturiolikta diena, kai jūs laukdami esate nevalgę, nieko burnoje neturėję.Todėl aš jūsų prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!“
Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: „Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave apsaugoti nuo liūtų?“
Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.
Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs.Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku – jie užgauliojo mane.
Penktaisiais Judo karaliaus Jehojakimo, Jošijo sūnaus, metais, devintą mėnesį, Jeruzalėje buvo paskelbtas pasninkas visai tautai ir visiems žmonėms, kurie buvo atėję iš Judo miestų į Jeruzalę.
Kai ta žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo drabužius, apsisiautė ašutine ir atsisėdo pelenuose.Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: „Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys te nieko neragauja: te nieko neėda ir negeria vandens.Žmonės ir gyvuliai tebūna apgaubti ašutinėmis ir garsiai tesišaukia Dievo, teatsisako piktų kelių ir smurto.Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, Jo deganti rūstybė atlėgs ir mes nepražūsime?“
Tada Ezra atėjo nuo Dievo namų į Eljašibo sūnaus Johanano kambarį, nieko nevalgė ir negėrė, nes liūdėjo dėl grįžusiųjų tremtinių nusikaltimo.
Šio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę galvas žemėmis.Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių ir sustoję išpažino savo nuodėmes bei tėvų nusikaltimus.Stovėdami savo vietose, jie ketvirtį dienos skaitė iš Viešpaties, savo Dievo, įstatymo knygos, o antrą dienos ketvirtį išpažino savo nuodėmes ir, parpuolę ant žemės, garbino Viešpatį, savo Dievą.
Kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą.
Aš užlipau ant kalno paimti akmeninių plokščių, plokščių sandoros, kurią Viešpats su jumis sudarė, ir pasilikau ten keturiasdešimt parų, nevalgiau duonos ir negėriau vandens.
Tada visi izraelitai ir visa tauta atėjo į Betelį. Ten jie sėdėjo verkdami Viešpaties akivaizdoje ir pasninkavo iki vakaro. Jie aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Viešpačiui.Izraelitai klausė Viešpaties (tada ten buvo Dievo Sandoros skrynia
Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: „Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams.“ Todėl niekas nelietė maisto.
„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.
Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau aliejumi, kol praėjo trys savaitės.
Bet Tu, Viešpatie Dieve, sustiprink mane dėl savojo vardo, gelbėk dėl savo gailestingumo.Aš esu vargšas ir beturtis, mano širdis sužeista.Nykstu kaip šešėlis, esu lyg vėjo nešiojamas skėrys.Mano keliai nuo pasninko linksta, sulyso mano kūnas.
Prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad nusižemintume prieš savo Dievą ir melstume laimingo kelio sau, savo vaikams ir savo turtui.
Žmonės ir gyvuliai tebūna apgaubti ašutinėmis ir garsiai tesišaukia Dievo, teatsisako piktų kelių ir smurto.
Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?“Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė pasidaro dar didesnė.Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko.“
Visur, kur karaliaus įsakas ir potvarkis buvo paskelbtas, tarp žydų kilo didelis gedulas. Jie pasninkavo, verkė, aimanavo, daugelis, apsirengę ašutinėmis, gulėjo pelenuose.
Ar ne tokį pasninką Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą?Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį – nesislėpk nuo savo paties kūno.Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, tavo sveikata vis stiprės, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: „Aš čia!“ Jei pašalinsi priespaudą iš savo aplinkos, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių,jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa.Tada Viešpats vedžios tave, pasotins tavo sielą sausros metu ir sustiprins tavo kūną; tu būsi kaip palaistytas sodas, kaip neišsenkantis vandens šaltinis.Bus atstatyta tavyje tai, kas seniai paversta griuvėsiais. Tu dėsi pamatus kartų kartoms. Tave vadins spragų užtaisytoju ir gatvių tiesėju.
Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą:„Viešpatie, didis ir galingas dangaus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su tais, kurie Tave myli ir vykdo Tavo įsakymus.Pažvelk į mane ir išgirsk savo tarno maldą. Meldžiuosi dieną ir naktį Tavo akivaizdoje už izraelitus, Tavo tarnus, išpažįstu jų nuodėmes, kuriomis mes visi – aš ir mano tėvai – Tau nusidėjome.Mes elgėmės netinkamai prieš Tave ir nesilaikėme Tavo įsakymų, nuostatų ir potvarkių, kuriuos Tu davei savo tarnui Mozei.Meldžiu, prisimink žodžius, kuriuos sakei savo tarnui Mozei: „Jei jūs nusikalsite, Aš jus išsklaidysiu tarp tautų,o jei sugrįšite pas mane, laikysitės mano įsakymų ir juos vykdysite, tai Aš jus iš ten surinksiu ir parvesiu į vietą, kurią išrinkau savo vardui, nors jūsų išsklaidytieji būtų toliausiame žemės pakraštyje.“Jie yra Tavo tarnai ir Tavo tauta, kurią išgelbėjai savo didele jėga ir galinga ranka.Viešpatie, meldžiu, tebūna Tavo ausis atidi mano maldai, išklausyk maldas savo tarnų, kurie bijosi Tavo vardo, siųsk šiandien savo tarnui sėkmę ir suteik jam malonę to žmogaus akyse.“ Aš tuo laiku buvau karaliaus vyno pilstytojas.
„Meldžiu – bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti.
Jie, susirinkę Micpoje, sėmė vandenį ir jį išliejo Viešpaties akivaizdoje, pasninkavo visą dieną ir sakė: „Mes nusidėjome Viešpačiui.“ Samuelis teisė izraelitus Micpoje.Filistinai išgirdo, kad izraelitai susirinko į Micpą, ir jų kunigaikščiai pakilo prieš Izraelį. Izraelitai, tai išgirdę, nusigandoir tarė Samueliui: „Nepaliauk melsti Viešpatį, mūsų Dievą, kad Jis mus išgelbėtų iš filistinų.“
Vakarinės aukos metu atsikėliau iš savo liūdesio vietos perplėštais rūbais, atsiklaupiau ir, iškėlęs rankas į Viešpatį, savo Dievą,
Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
Dievo vyras atsakė karaliui: „Jei man duotum pusę savo namų, aš neičiau su tavimi, nevalgyčiau duonos ir negerčiau vandens šitoje vietoje,nes Viešpats man taip įsakė: „Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti keliu, kuriuo atėjai.“
Jis toliau kalbėjo: „Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai širdyje nusprendei suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą, nes aš vienas buvau likęs ten su Persijos karaliais.
Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?
Aš juos sušaukiau prie upės, tekančios į Ahavą. Ten mes pasilikome palapinėse tris dienas. Aš apžiūrėjau žmones ir kunigus, tačiau tarp jų neradau nė vieno levito.Tada aš pasikviečiau vyresniuosius: Eliezerą, Arielį, Šemają, Elnataną, Jaribą, Elnataną, Nataną, Zachariją, Mešulamą, ir mokytojus: Jehojaribą ir Elnataną.Juos pasiunčiau pas Idoją, Kasifijos vietovės vyresnįjį, prašydamas atsiųsti mums žmonių, kurie tarnautų Dievo namuose.Gera mūsų Dievo ranka buvo ant mūsų, ir jie atsivedė išmintingą vyrą iš palikuonių Mahlio, sūnaus Levio, sūnaus Izraelio, – Šerebiją su jo sūnumis ir broliais, aštuoniolika vyrų;iš Merario palikuonių – Hašabiją ir Izają su jo broliais ir sūnumis, dvidešimt vyrų;ir šventyklos tarnų, kuriuos Dovydas ir kunigaikščiai buvo paskyrę tarnais levitams, buvo du šimtai dvidešimt vyrų.Prie Ahavos upės paskelbiau pasninką, kad nusižemintume prieš savo Dievą ir melstume laimingo kelio sau, savo vaikams ir savo turtui.Aš gėdijausi prašyti iš karaliaus karių ir raitelių, kad jie mus apgintų nuo užpuolikų kelyje, nes buvau pasakęs karaliui: „Mūsų Dievo ranka yra ant visų, kurie Jo ieško, bet Jo rūstybė ir galia prieš tuos, kurie Jį apleidžia.“Mes pasninkavome ir meldėme savo Dievo dėl šito, ir Jis išklausė mus.
Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.“Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmensir tarė Jam: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: „Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“Jėzus jam atsakė: „Taip pat parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę,tarė Jam: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.
Tada jie sakė Jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?“Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“
Izraelitai klausė Viešpaties (tada ten buvo Dievo Sandoros skryniair Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tuo metu buvo prie jos), sakydami: „Ar mums dar kartą eiti į kovą prieš mūsų brolius benjaminus?“ Viešpats atsakė: „Eikite, nes rytoj Aš juos atiduosiu į jūsų rankas.“
Darijaus, Ahasvero sūnaus, kilusio iš medų palikuonių, kuris tapo chaldėjų karaliumi,pirmaisiais karaliavimo metais aš, Danielius, pagal knygas supratau metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, – kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų.Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose.
Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais.Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: „Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero!“Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: „Ar kūdikis mirė?“ Tie atsakė: „Mirė.“Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.Jo tarnai klausė: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei, kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?“Jis atsakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: „Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs, ir kūdikis nemirs.“Dabar jis mirė, tai kam gi man dar pasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane.“
Kunigai, apsisiauskite ašutine ir liūdėkite! Aukuro tarnai, verkite ir raudokite! Mano Dievo tarnai, apsisiautę ašutine, gulėkite per naktį ir raudokite, nes nebėra duonos aukų ir geriamųjų aukų jūsų Dievo namuose.Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.
„Viešpatie, didis ir galingas dangaus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su tais, kurie Tave myli ir vykdo Tavo įsakymus.Pažvelk į mane ir išgirsk savo tarno maldą. Meldžiuosi dieną ir naktį Tavo akivaizdoje už izraelitus, Tavo tarnus, išpažįstu jų nuodėmes, kuriomis mes visi – aš ir mano tėvai – Tau nusidėjome.Mes elgėmės netinkamai prieš Tave ir nesilaikėme Tavo įsakymų, nuostatų ir potvarkių, kuriuos Tu davei savo tarnui Mozei.Meldžiu, prisimink žodžius, kuriuos sakei savo tarnui Mozei: „Jei jūs nusikalsite, Aš jus išsklaidysiu tarp tautų,o jei sugrįšite pas mane, laikysitės mano įsakymų ir juos vykdysite, tai Aš jus iš ten surinksiu ir parvesiu į vietą, kurią išrinkau savo vardui, nors jūsų išsklaidytieji būtų toliausiame žemės pakraštyje.“Jie yra Tavo tarnai ir Tavo tauta, kurią išgelbėjai savo didele jėga ir galinga ranka.Viešpatie, meldžiu, tebūna Tavo ausis atidi mano maldai, išklausyk maldas savo tarnų, kurie bijosi Tavo vardo, siųsk šiandien savo tarnui sėkmę ir suteik jam malonę to žmogaus akyse.“ Aš tuo laiku buvau karaliaus vyno pilstytojas.
Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku – jie užgauliojo mane.Vietoj drabužių vilkiu ašutinę – dėl to tapau jiems priežodžiu.
jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa.Tada Viešpats vedžios tave, pasotins tavo sielą sausros metu ir sustiprins tavo kūną; tu būsi kaip palaistytas sodas, kaip neišsenkantis vandens šaltinis.
Bet Danielius savo širdyje nusprendė nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti.Dievas suteikė Danieliui malonę ir palankumą eunuchų viršininko akyse.Eunuchų viršininkas tarė Danieliui: „Aš bijau savo valdovo karaliaus, kuris jums paskyrė šį maistą ir gėrimą. Jei jis pamatys jus, atrodančius blogiau negu kiti jūsų amžiaus jaunuoliai, mano galva dėl jūsų atsidurs pavojuje.“Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti:„Meldžiu – bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti.Po to palygink mūsų veidus su jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Ir kaip tau atrodys, taip daryk su savo tarnais.“Jis sutiko patenkinti šitą prašymą ir bandė juos dešimt dienų.Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius.Prievaizdas paimdavo jiems skirtą valgį ir vyną ir duodavo jiems daržovių.
Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.
Aš juos sušaukiau prie upės, tekančios į Ahavą. Ten mes pasilikome palapinėse tris dienas. Aš apžiūrėjau žmones ir kunigus, tačiau tarp jų neradau nė vieno levito.
Dovydas paprašė kunigą Abjatarą, Ahimelecho sūnų, atnešti efodą. Abjataras atnešė Dovydui efodą.Dovydas klausė Viešpaties, sakydamas: „Ar man vytis tą gaują? Ar aš juos pavysiu?“ Viešpats atsakė: „Vykis! Tikrai pavysi ir išvaduosi belaisvius.“
Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens.Šventykloje ieškojau Tavęs, pamačiau Tavo galybę ir šlovę.Tavo malonė yra geresnė už gyvenimą, todėl mano lūpos girs Tave.Šlovinsiu Tave, kol gyvensiu, Tavo vardą minėdamas, kelsiu į Tave rankas.Mano siela bus pasotinta kaip geriausiu maistu, lūpos džiaugsmingai girs Tave,
Jona meldėsi: „Ak, Viešpatie, argi ne taip sakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir bėgau į Taršišą, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės.
Ragaukite ir matykite, koks geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki.Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo.Jauni liūtai stokoja ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.
Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo.
Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.Jis pagirdė trokštančią sielą, išalkusią sielą pripildė gėrybių.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo sulaukusi gilios senatvės. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru,o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui pasninkais bei maldomis per dienas ir naktis.
Nehemijas tarė: „Eikite, valgykite riebius valgius, gerkite saldų vyną ir pasiųskite dalį tiems, kurie nieko neturi paruošto, nes ši diena yra šventa mūsų Viešpačiui. Nesisielokite, nes Viešpaties džiaugsmas – jūsų stiprybė.“
Tada Viešpatį apims pavydas dėl savo krašto ir Jis pasigailės savo tautos.Viešpats atsakys ir tars savo tautai: „Štai Aš duosiu jums javų, vyno ir aliejaus, ir jūs būsite sotūs; Aš nebeleisiu tautoms jūsų niekinti.
Mordechajas visa tai surašė ir išsiuntinėjo laiškus žydams visoje karaliaus Ahasvero karalystėje – arti ir toli.Jis ragino žydus kiekvienais metais švęsti adaro mėnesio keturioliktą ir penkioliktą dienaskaip žydų išlaisvinimo iš jų priešų dienas, nes jų liūdesys virto džiaugsmu, dejonės – džiūgavimu. Tomis dienomis jie turėtų džiaugtis, puotauti, dalintis maistuir siųsti dovanas beturčiams.
Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Liucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau.“Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.
Jei tu savo kojas sulaikysi šabo dieną, nepramogausi mano šventą dieną, vadinsi šabą pasimėgimu, šventa ir garbinga Viešpaties diena, gerbsi Jį, nevaikščiosi savo keliais, neieškosi pramogų ir nekalbėsi tuščiai,tada tu gėrėsies Viešpačiu, ir Aš tave vesiu ant aukštų kalnų ir leisiu naudotis tavo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo Viešpats.
Moabitai, amonitai ir su jais kiti amonitų sąjungininkai išėjo kariauti prieš Juozapatą.Juozapatui buvo pranešta: „Didelė daugybė iš anapus jūros ateina prieš tave. Jie jau Hacecon Tamaroje, tai yra En Gedyje.“Nusigandęs Juozapatas puolė ieškoti Viešpaties ir paskelbė pasninką visame Jude.Judo gyventojai susirinko prašyti Viešpaties pagalbos; iš visų miestų jie atėjo ieškoti Viešpaties.Juozapatas atsistojo Viešpaties namuose, priešais naują kiemą, Judo ir Jeruzalės susirinkime,ir sakė: „Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, argi ne Tu esi Dievas danguje ir argi ne Tu valdai visas pagonių karalystes? Tavo rankose yra jėga ir galybė, ir niekas negali atsilaikyti prieš Tave.Argi ne Tu, mūsų Dieve, išvarei šitos šalies gyventojus prieš Izraeliui užimant šį kraštą ir jį atidavei savo draugo Abraomo palikuonims amžiams?Jie apsigyveno jame ir pastatė šventyklą Tavo vardui, sakydami:„Jei mus užpuls nelaimės – kardas, maras ar badas, – tai mes, atsistoję prie šitų namų, Tavo akivaizdoje, – nes Tavo vardas yra šituose namuose, – šauksimės Tavęs savo suspaudime, o Tu mus išgirsi ir išgelbėsi.“Amonitai, moabitai ir Seyro aukštumų gyventojai, kurių Tu neleidai izraelitams užpulti, jiems išėjus iš Egipto šalies, ir kuriuos izraelitai aplenkė ir jų nesunaikino,dabar atmoka mums, ateidami mūsų išvaryti iš Tavo mums duotos nuosavybės.Dieve, argi neteisi jų? Mes esame bejėgiai prieš šitą daugybę, kuri išėjo prieš mus, ir nežinome, ką mums daryti. Bet mūsų akys nukreiptos į Tave.“Visi Judo gyventojai stovėjo Viešpaties akivaizdoje su kūdikiais, žmonomis ir vaikais.Tada ant Jahazielio, sūnaus Zacharijo, sūnaus Benajos, sūnaus Jejelio, sūnaus Matanijos, levito iš Asafo sūnų, nužengė Viešpaties Dvasia, jam stovint tarp susirinkusiųjų,ir jis tarė: „Klausykite, Judo ir Jeruzalės gyventojai ir tu, karaliau Juozapatai! Taip sako Viešpats: „Nebijokite ir neišsigąskite šitos daugybės, nes kova yra ne jūsų, bet Dievo.Rytoj išeikite prieš juos. Jie eis Zizo įkalne ir jūs sutiksite juos slėnio gale, ties Jeruelio dykuma.Jums nereikės kovoti. Išsirikiuokite, stovėkite ir stebėkite, kaip Viešpats jus išgelbės. Judo ir Jeruzalės gyventojai, nenusigąskite ir nebijokite! Rytoj išeikite prieš juos, nes Viešpats bus su jumis!“Juozapatas nusilenkė iki žemės, ir visi Judo bei Jeruzalės gyventojai krito prieš Viešpatį, garbindami Jį.Levitai, Kehato ir Koracho palikuonys, garsiai šlovino Viešpatį, Izraelio Dievą.Anksti rytą atsikėlę, jie išėjo į Tekojos dykumą. Jiems išeinant, Juozapatas tarė: „Paklausykite manęs, Judo ir Jeruzalės gyventojai. Tikėkite Viešpačiu, savo Dievu, tai būsite įtvirtinti. Tikėkite Jo pranašais, tai klestėsite.“Pasitaręs su tauta, jis paskyrė giedotojus Viešpačiui, kad jie eitų kariuomenės priekyje, girdami šventumo grožį, ir sakytų: „Dėkokite Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas!“Kai jie pradėjo giedoti ir girti, Viešpats sukėlė paniką tarp amonitų, moabitų ir Seyro aukštumų gyventojų, kurie buvo išėję prieš Judą, ir jie vieni kitus sunaikino.Amonitai ir moabitai sukilo prieš Seyro aukštumų gyventojus, žudydami juos ir naikindami. Išžudę Seyro gyventojus, jie ėmė naikinti vieni kitus.Kai Judas atėjo į vietą, iš kur buvo matoma dykuma, jie pamatė žemę, nuklotą lavonais.Juozapatas su žmonėmis atėjo surinkti grobio ir rado daugybę turtų, brangių daiktų ir kitų gėrybių, kurių prisirinko daugiau negu galėjo panešti. Tris dienas jie rinko grobį, nes jo buvo tiek daug.Ketvirtą dieną jie susirinko į Berakos slėnį ir laimino Viešpatį. Todėl ta vieta vadinama Berakos slėniu iki šios dienos.Po to visi Judo ir Jeruzalės vyrai su Juozapatu priekyje sugrįžo džiaugdamiesi į Jeruzalę, nes Viešpats suteikė jiems džiaugsmo dėl jų priešų.Jie atėjo Jeruzalėje prie Viešpaties namų su arfomis, psalteriais ir trimitais.Dievo baimė apėmė aplinkines karalystes, kai jos išgirdo, kad Viešpats kovojo prieš Izraelio priešus.Juozapato karalystėje buvo ramu, nes Dievas suteikė jam taiką iš visų pusių.
Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai prižiūrėti:„Meldžiu – bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti.
Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikščiojo nusiminęs.
Jie atvyko į Betelį Dievo pasiklausti, kas iš jų pirmas turi pradėti kovą su benjaminais. Viešpats atsakė: „Judas eis pirmas.“Izraelitai anksti rytą pasistatė stovyklą prie Gibėjosir išsirikiavo kautynėms prieš Benjaminą ir Gibėją.Benjaminai, išėję iš Gibėjos, tą dieną sunaikino dvidešimt du tūkstančius izraelitų.Izraelio kariai, atgavę drąsą, vėl išsirikiavo kautynėms toje pačioje vietoje.Prieš kautynes izraelitai nuvyko į Betelį ir verkė Viešpaties akivaizdoje iki vakaro, ir klausė: „Ar mums dar kartą eiti į mūšį su mūsų broliais benjaminais?“ Viešpats atsakė: „Eikite prieš juos.“Izraelitai antrą kartą išėjo prieš benjaminus,o benjaminai išėjo jiems priešais iš Gibėjos ir išžudė aštuoniolika tūkstančių Izraelio ginkluotų karių.Tada visi izraelitai ir visa tauta atėjo į Betelį. Ten jie sėdėjo verkdami Viešpaties akivaizdoje ir pasninkavo iki vakaro. Jie aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Viešpačiui.
Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.“
Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: „Aš čia!“ Jei pašalinsi priespaudą iš savo aplinkos, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių,jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa.
Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.Ach, ta diena! Viešpaties diena arti! Kaip sunaikinimas ji ateis nuo Visagalio.Argi ne mums matant atimtas maistas, džiaugsmas bei džiūgavimas išnyko iš Dievo namų?
Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: „Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys te nieko neragauja: te nieko neėda ir negeria vandens.Žmonės ir gyvuliai tebūna apgaubti ašutinėmis ir garsiai tesišaukia Dievo, teatsisako piktų kelių ir smurto.Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, Jo deganti rūstybė atlėgs ir mes nepražūsime?“Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, susilaikė ir nesiuntė nelaimės, apie kurią buvo kalbėjęs.
Stovėdami savo vietose, jie ketvirtį dienos skaitė iš Viešpaties, savo Dievo, įstatymo knygos, o antrą dienos ketvirtį išpažino savo nuodėmes ir, parpuolę ant žemės, garbino Viešpatį, savo Dievą.
Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.
Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: „Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave apsaugoti nuo liūtų?“Danielius atsiliepė: „Karaliau, gyvuok per amžius!Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtams nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, aš nenusikaltau.“Karalius labai apsidžiaugė ir įsakė ištraukti Danielių iš duobės. Danielių ištraukus iš duobės, nebuvo rasta ant jo jokio sužeidimo, nes jis tikėjo savo Dievu.Karalius įsakė atvesti anuos vyrus, kurie įskundė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę juos, jų vaikus ir žmonas. Dar nepasiekę duobės dugno, jie buvo liūtų pačiupti ir jų kaulai buvo sutriuškinti.
keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.
Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,
Tada Ezra atėjo nuo Dievo namų į Eljašibo sūnaus Johanano kambarį, nieko nevalgė ir negėrė, nes liūdėjo dėl grįžusiųjų tremtinių nusikaltimo.Visame Jude ir Jeruzalėje visiems grįžusiems tremtiniams buvo paskelbta susirinkti Jeruzalėje.Jei kas neateis per tris dienas, visas jo turtas kunigaikščių ir vyresniųjų nutarimu bus atimtas, o jis pats bus atskirtas nuo tremtinių.
„Todėl dabar, – sako Viešpats, – gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami.“
Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. Tai buvo teisingas apreiškimas, bet jam skirtas laikas buvo toli. Jis suprato apreiškimą ir suvokė regėjimą.Tuo metu aš, Danielius, gedėjau tris savaites.Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau aliejumi, kol praėjo trys savaitės.
Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį.Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas,bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.
Ragaukite ir matykite, koks geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki.
Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens.
Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: „Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų.Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus.Mes neklausėme Tavo tarnų pranašų, kurie Tavo vardu kalbėjo mūsų karaliams, kunigaikščiams, tėvams ir visai tautai.
Tada jie sakė Jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?“