Kategorija
EILĖS APIE NUODĖMĘ
Žodis „nuodėmė“ iš esmės reiškia „prašauti pro šalį“. Tai reiškia, kad nusidėdami nepasiekiame to, kas būtų teisinga, nukrypstame nuo kelio. Nuodėmė mus skiria nuo Dievo, tačiau per atgailą Jo brangus kraujas mus apvalo nuo visų nuodėmių. Biblijoje nuodėmė suprantama kaip Dievo įstatymo laužymas ar pažeidimas.
Tikras krikščionis nenori nusidėti. Jei ir nusidėsiu, tai prieštarauja mano vidiniam žmogui, tai vyksta dėl nuodėmingos prigimties, kurią visi paveldėjome. Dėl Dievo malonės, per Kristaus nuopelnus, visos nuodėmės yra atleidžiamos.
Tuo tarpu apsimetėliai gyvena su paslėpta nuodėme, nes jie tebėra tokie patys, kokie buvo ir nebūdami tikinčiaisiais, tik padengti išorinio šventumo glazūra. Iš tikrųjų jie tebėra bedieviai. „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, apgaudinėjame patys save ir tiesa nėra mumyse. Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nenusidėjome, darome jį melagiu, ir jo žodžio nėra mumyse“ (1 Jono 1, 8-10).
Turėti nuodėmę nereiškia praktikuoti nuodėmę ar gyventi pagal nuodėmę. Šventasis Raštas čia mums kalba apie tai, ką visi žinome – kad vis dar jaučiame puolusios prigimties pasekmes ir kad darome nuodėmes. Nuo to niekas nėra apsaugotas.
Dievo dovana mums yra Jo malonė. Ir ši malonė, apreikšta per Jėzų, yra daug didesnė ir galingesnė už nuodėmę. Jėzus, įsikūnijęs Dievas, atėjo į pasaulį, kad visi turėtume galimybę gauti atleidimą už savo nuodėmes. Jis buvo pasiryžęs mirti ant kryžiaus ir prisiimti mūsų kaltę, kad per Jo auką galėtume turėti amžinąjį gyvenimą.
Neturėk kitų dievų šalia manęs.Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,
Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.
Sekite Viešpatį, jūsų Dievą, Jo bijokite, vykdykite Jo paliepimus ir klausykite Jo balso; Jam tarnaukite ir prie Jo glauskitės.
Neturėk kitų dievų šalia manęs.Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,
Suprask tad šiandien ir laikyk visa tai savo širdyje, kad Viešpats yra dangaus ir žemės Dievas ir jokio kito nėra.
Negarbink dievų svetimų tautų, kurios gyvena aplink jus,nes Viešpats, tavo Dievas, kuris yra tarp jūsų, yra pavydus Dievas; kad Viešpaties, tavo Dievo, pyktis neužsidegtų prieš tave ir Jis neišnaikintų tavęs nuo žemės paviršiaus.
Todėl numarinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: palaidumą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.
Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie – žmogaus rankų darbas.Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet neužuodžia;turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto. Jie nekalba savo lūpomis.Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro ir jais pasitiki.
„Aš esu Viešpats, tavo Dievas, nuo dienų Egipto krašte. Tu nepažinsi kito dievo, tik mane, nes be manęs nėra gelbėtojo.
Pagonių stabai iš sidabro ir aukso, žmogaus rankomis padaryti.Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;turi ausis, tačiau negirdi; jų burna nealsuoja.Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro, ir visi, kurie jais pasitiki.
O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.“
Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą?Amatininkas nulieja atvaizdą, auksakalys aptraukia jį auksu ir papuošia sidabrinėmis grandinėlėmis.Kas neturtingas, pasirenka nepūvantį medį, susiranda išmanų amatininką, tas padaro drožinį ir pastato jį, kad nejudėtų.
Visi stabų dirbėjai yra niekas, jų branginami dalykai jiems nenaudingi. Jie patys sau yra liudytojai, jie nieko nesupranta ir nemato, todėl jie bus sugėdinti.Padarytas dievas ir nulietas atvaizdas nieko nevertas.Visiems jų dirbėjams bus gėda. Visi stabų dirbėjai yra žmonės. Jie visi susirinkę išsigąs ir gėdysis savo darbo.Kalvis savo stipriomis rankomis dirba stabą: jį daro, kūjais lygina, anglių karštyje įkaitinęs geležį. Dirbdamas jis alksta, trokšta ir pavargsta.Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį būti namuose.Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių.Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį.Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: „Man šilta!“Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: „Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas.“Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia.Nė vienas nesusimąsto širdy, neturi nei nuovokos, nei supratimo, kad pasakytų: „Pusę sudeginau, ant anglių išsikepiau duonos, išsiviriau mėsos ir pavalgiau. Negi iš likusio medžio pasidarysiu bjaurastį ir parpulsiu prieš medžio gabalą?“Jis maitinasi pelenais, jo protas aptemęs, jo širdis klaidina, jis nepajėgia išsilaisvinti ir pasakyti: „Ar aš neapgaudinėju pats savęs?“
„Dabar pašalinkite svetimusdievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo.“
Pagonių papročiai yra tuštybė. Jie nusikerta medį miške, amatininkas kirviu aptašo jį,sidabru ir auksu pagražina, pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų.Jie yra tiesūs kaip palmė, negali kalbėti nė vaikščioti, juos reikia nešti. Nebijokite jų, nes jie negali nei pakenkti, nei gera daryti.“
Vieni pasitiki savo žirgais, kiti – kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą.
„Žmogaus sūnau, šitie vyrai pasistatė stabus savo širdyse ir tai, kas veda į nusikaltimą, yra prieš jų akis. Argi klausiamas turėčiau jiems atsakyti?Todėl sakyk jiems: „Taip sako Viešpats Dievas: „Kiekvienam izraelitui, kuris pasistato stabus savo širdyje bei žiūri į tai, kas veda į nusikaltimą, ir ateina pas pranašą, Aš, Viešpats, atsakysiu pagal jo stabų daugybę.Aš susigrąžinsiu Izraelio namų širdis, kadangi per savo stabus jie atsitraukė nuo manęs.“
Jie patys pasakoja apie mūsų atvykimą pas jus, ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte į Dievą tarnauti gyvajam bei tikrajam Dievui
„Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.
Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikrųjų nėra dievai.Bet dabar, pažinę Dievą arba, tiksliau sakant, Dievo pažinti, – kaipgi galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?!
Tiems, kurie svetimus dievus sekioja, skausmų padaugės. Aš kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo.
Tauta, nesulaukdama Mozės grįžtant, susirinko aplink Aaroną ir sakė jam: „Padaryk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės.“Aaronas jiems atsakė: „Imkite iš savo žmonų, sūnų ir dukterų auksinius auskarus ir atneškite man.“Visi žmonės išsiėmė auksinius auskarus iš savo ausų ir atnešė juos Aaronui.Tas juos išlydė ir nuliedino veršį. Žmonės tarė: „Izraeli, štai tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto žemės.“
Tada Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie smilkė, bet tie niekuo jiems nepadės nelaimės metu.
„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir mamonai.“
Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir mamonai.“
Susirinkite, ateikite ir priartėkite, tautų išlikusieji! Neišmanėliai nešiojasi medinius stabus ir meldžiasi dievams, kurie negali išgelbėti.
Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai samprotaudami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
Bet likusieji žmonės, kurie nebuvo šitų piktenybių išžudyti, neatgailavo dėl savo rankų darbų, kad nebegarbintų demonų ir auksinių, sidabrinių, žalvarinių, akmeninių ir medinių stabų, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti.
Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu.Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, ir kasdien esančiais aikštėje.Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ O kiti: „Atrodo, kad jis svetimų dievų skelbėjas.“ Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.Jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi?Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų.“Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja.Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais labai religingi.Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: „Nežinomam dievui“. Taigi Tą, kurį nepažindami garbinate, aš jums ir skelbiu.Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, gyvena ne žmonių rankomis statytose šventykloseir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas,kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tarytum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų.Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: „Mes irgi esame kilę iš Jo.“Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą dėl žmogaus išmonės ir gebėjimų.Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti,nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vyrą, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių.“
ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: „Malonėk paklausyti manęs! Aš duosiu tau pinigus už lauką. Paimk juos iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją.“
Kuo labiau juos šaukiau, tuo toliau jie traukėsi nuo manęs. Jie aukodavo Baalams ir smilkydavo drožiniams.
Jų kraštas taip pat pilnas stabų; jie garbina savo rankų darbus, kuriuos pagamino jų pačių pirštai.
Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,liejo nekaltą kraują – savo sūnų ir dukterų kraują – aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.
Kokia nauda iš drožinio, kurį drožėjas padarė? Ar iš lieto atvaizdo, melų mokytojo, kuriuo pasitiki jo gamintojas, darantis nebylius stabus?
Elijas, atsistojęs prieš juos, tarė: „Ar ilgai jūs svyruosite? Jei Viešpats yra Dievas, sekite Juo, o jei Baalas, sekite Baalu.“ Tauta neatsakė nė žodžio.
Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu.
Jie atmetė Jo nuostatus ir sandorą, kurią Jis buvo sudaręs su jų tėvais, ir Jo įspėjimus, kuriais juos įspėdavo. Jie sekė tuštybe ir patys tapo tušti, nuėjo paskui aplinkines tautas, ko Viešpats buvo įsakęs nedaryti.Jie paliko visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir pasidarė nulietus veršius ir alkus, garbino dangaus kareiviją ir tarnavo Baalui.Jie leido savo sūnus bei dukteris per ugnį, žyniavo ir kerėjo, ir parsidavė daryti pikta Viešpaties akyse, sukeldami Jo pyktį.
Kai tu šauksi, teišgelbsti tave tavo surinkti stabai. Vėjo dvelkimas juos visus nuneš. O kas pasitiki manimi, tas gaus žemę ir paveldės mano šventąjį kalną.“
Jis man sakė: „Žmogaus sūnau, pažvelk į šiaurės pusę.“ Aš pažvelgiau į šiaurę, ir štai šiaurės pusėje prie aukuro vartų, prie įėjimo, stovėjo pavydo stabas.Jis man kalbėjo toliau: „Žmogaus sūnau, ar matai, ką jie daro? Izraelio namai daro dideles bjaurystes, kad Aš pasitraukčiau iš savo šventyklos. Bet apsisuk, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių!“
Kiekvienas žmogus, neturintis pažinimo, yra kvailas. Kiekvienas amatininkas bus sugėdintas dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai – apgaulė, juose nėra alsavimo.Jie yra beprasmiai, paklydimo darbai. Jie pražus aplankymo dieną.
Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.
Jų dievų drožinius sudegink, neimk iš jų sidabro ir aukso, kadnepatektum į spąstus. Tai yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui.Neįsinešk į savo namus jokio pasibjaurėjimo, kad nebūtum prakeiktas kaip jis. Bjaurėkis juo ir šalinkis nuo jo, nes tai prakeikta.“
Bet Viešpats, Izraelio karalius, jo atpirkėjas, kareivijų Viešpats, sako: „Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito dievo.Kas yra toks, kaip Aš? Tegul jis pasirodo, praneša, paskelbia ir išdėsto, kas buvo praeityje ir kas įvyks.
Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, jie nekvėpuoja.
Taigi dėl aukų stabams valgymo, žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas.Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių, –tai mums yra tik vienas Dievas Tėvas, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vienas Viešpats Jėzus Kristus, per kurį yra visa ir mes per Jį.
„Belis krito, Nebojas guli sutrupintas. Išgabenami stabai, pakrauti ant gyvulių. Jie – sunki našta juos nešantiems.Jie pažeminti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, jie patys nešami į nelaisvę.
Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius.Geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi.“
Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta pranašų knygoje: „Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.“
Jis pastatė drožtą stabą Dievo namuose, apie kuriuos Dievas Dovydui ir jo sūnui Saliamonui buvo kalbėjęs: „Šituose namuose ir Jeruzalėje, kurią išsirinkau iš visų Izraelio giminių, per amžius bus mano vardas.Aš nepašalinsiu Izraelio tautos iš krašto, kurį daviau jūsų tėvams, jei jie rūpestingai laikysis mano įstatymų, įsakymų ir nuostatų, duotų jiems per Mozę.“Bet Manasas suvedžiojo Judo ir Jeruzalės gyventojus taip, kad jie elgėsi blogiau negu pagonys, kuriuos Viešpats išnaikino izraelitų akivaizdoje.
Bus sugėdinti tie, kurie tarnauja drožiniams, kurie stabais savo giriasi. Garbinkite Jį, visi dievai!
Jūsų nuodėmę, – veršį, kurį jūs buvote pasidarę, – nutvėręs sudeginau ir, sutrupinęs į gabalėlius, visai sutrynęs į dulkes, įmečiau į upelį, tekantį nuo kalno.
Tu pašalinsi sidabrinius atvaizdus ir auksinius stabus, kaip šiukšles juos išmesi, sakydamas: „Lauk iš čia!“
Todėl aš prašau jus, broliai, dėl Dievo gailestingumo savo kūnus aukoti kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoninga tarnystė.Ir nesitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
Jei izraelitas ar ateivis, gyvenantis Izraelyje, kuris pasistatė stabus savo širdyje ir žiūri į tai, kas veda į nusikaltimą, ateis pas pranašą pasiklausti, tam Aš pats, Viešpats, atsakysiu.
Nesilenk prieš jų dievus ir netarnauk jiems. Nesielk, kaip jie elgiasi, bet visiškai sunaikink juos ir sudaužyk jų atvaizdus.
žiūrėk, kad nepatektum į spąstus sekdamas jomis, kai jos bus pirma tavęs išnaikintos, kad neieškotum tų tautų dievų, sakydamas: „Kaip šios tautos tarnavo savo dievams, taip ir aš tarnausiu.“Nedaryk taip Viešpačiui, savo Dievui. Nes jos darė savo dievams tai, kas bjauru Viešpaties akyse, ir tai, ko Jis nekenčia; net savo sūnus ir dukteris jos degindavo savo dievams.
liejo nekaltą kraują – savo sūnų ir dukterų kraują – aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.
Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“
Nė vienas nesusimąsto širdy, neturi nei nuovokos, nei supratimo, kad pasakytų: „Pusę sudeginau, ant anglių išsikepiau duonos, išsiviriau mėsos ir pavalgiau. Negi iš likusio medžio pasidarysiu bjaurastį ir parpulsiu prieš medžio gabalą?“
šaukdami: „Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys žmonės kaip ir jūs, skelbiantys jums Gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, „kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra“.
Kūno darbai aiškūs: tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas,stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaika, pavydas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,pavyduliavimai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
Jošijas pašalino visus stabus iš visų Izraelio kraštų ir įsakė visiems Izraelyje tarnauti Viešpačiui, jų tėvų Dievui. Kol Jošijas buvo gyvas, jie nepasitraukė nuo Viešpaties.
Aš paskelbiau, išgelbėjau ir pranešiau, kai tarp jūsų nebuvo kito dievo. Jūs esate mano liudytojai, – sako Viešpats, – kad Aš esu Dievas.
Tada paskelbsiu teismo sprendimą dėl visų jų nusikaltimų: jie paliko mane, aukojo svetimiems dievams ir garbino savo rankų darbus.
Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą.
Ne, bet pagonys, aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui. Ir aš nenoriu, kad jūs būtumėte demonų bendrininkai.Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir prie demonų stalo.Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Ar mes už Jį stipresni?
Argi nežinote, kad, pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą.
Laikykitės viso, ką jums įsakiau. Neminėkite kitų dievų vardo, tenesigirdi to iš jūsų lūpų.
Nepasitikėkite priespauda, tuščiai nesivilkite grobiu. Jei didėja turtai, nepririškite prie jų savo širdies.
Nebijokite ir nenusigąskite! Aš jums jau seniai sakiau ir pranešiau: jūs esate mano liudytojai. Be manęs nėra kito dievo, Aš nežinau jokio.“
Mūsų Dievas danguje, Jis padarė visa, kas Jam patiko.Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie – žmogaus rankų darbas.
Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir visa, kas jame gyvena.Jis ant jūrų ją pastatė, ant srovių ją įtvirtino.
Kai jie klaus: „Už ką Viešpats, mūsų Dievas, mums taip padarė?“, tu jiems atsakysi: „Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo krašte, taip tarnausite svetimiesiems ne savo šalyje.“
Negana to, kad jis kartojo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, jis dar vedė sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir tarnavo Baalui bei garbino jį.Jis pastatė Samarijoje Baalo namus ir juose aukurą Baalui.Ahabas dar įrengė alką. Ahabas labiau negu visi prieš jį buvę Izraelio karaliai darė tai, kas sukėlė Viešpaties pyktį.
Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mes, mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto.Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių bei žūstame nuo kardo ir bado.Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?“
Ahazas, būdamas dvidešimties metų, pradėjo karaliauti ir šešiolika metų karaliavo Jeruzalėje. Jis nedarė to, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip darė jo tėvas Dovydas,bet vaikščiojo Izraelio karalių keliais ir nuliedino Baalų atvaizdus.Jis smilkė Ben Hinomo slėnyje ir sudegino savo sūnus Baalui, mėgdžiodamas bjaurystes pagonių, kuriuos Viešpats išvarė, prieš izraelitams užimant kraštą.
Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir blogio, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastos, paniekos, apkalbų.Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,neprotingi, nepatikimi, beširdžiai, neatlaidūs, negailestingi.Nors jie žino teisingą Dievo sprendimą, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.
Neslėpk savo veido nuo manęs! Neatstumk rūstaudamas savo tarno! Tu esi mano pagalba. Neatmesk ir nepalik manęs, mano išgelbėjimo Dieve!
Neturėk ir negarbink jokio kito dievo!Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės. Plačiai išsižiok, kad pripildyčiau tavo burną.
Laikykis visko, ką įsakiau, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams per amžius, kai darysi, kas gera ir kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui.
Jo sargai yra akli, neturi supratimo; jie yra lyg nebylūs šunys, kurie neloja. Jie mėgsta gulėti, snausti ir sapnuoti.Jie yra godūs šunys, kurie niekada nepasisotina. Jie yra ganytojai, neturintys supratimo. Jie žiūri į savo kelią ir ieško sau naudos.
Bet, pasitikėdama savo grožiu, tu pradėjai paleistuvauti ir atsiduodavai kiekvienam praeiviui.Savo margais drabužiais papuošei aukštumas ir paleistuvavai jose. Taip nebus, taip niekada nebus!Iš mano tau duotų aukso ir sidabro papuošalų pasidarei vyrų atvaizdus ir paleistuvavai su jais.Tu savo margais audiniais apdengei juos ir mano aliejų bei smilkalus aukojai jiems.Tau duotą maistą: kvietinius miltus, aliejų ir medų – tu aukojai jiems kaip maloniai kvepiančius smilkalus. Taip iš tiesų ir buvo, – sako Viešpats Dievas. –
Jis nebežiūrės į aukurus, kuriuos padarė jo ranka, ir nebrangins to, kas jo padirbta, – giraičių ir atvaizdų.