Kategorija
107 Biblijos eilutės apie kryžių
Kryžius man primena didžiausią auką – Jėzaus pasiaukojimą dėl mūsų išgelbėjimo. Tai didžiausios meilės, kokios pasaulis dar nematė, išraiška. Tai atleidimo, kurio nenusipelnėme, įrodymas. Tai tiesiog Dievo meilė, pranokstanti žmogišką supratimą, skirta paklydusiai ir nuodėmingai kartai.
Kryžius man suteikia vilties net ir sunkiausiose gyvenimo akimirkose, kančioje ir išbandymuose. Jame randu šviesą tamsoje ir paguodą amžinojo gyvenimo pažade.
Žvelgdamas(-a) į kryžių, susimąstau apie savo gyvenimą ir savo veiksmų prasmę. Jis skatina mane apmąstyti besąlygišką Dievo meilę ir Jo norą suteikti mums antrą šansą. Būtent per kryžių randu atleidimą ir susitaikymą su savo Kūrėju.
Kryžius mane ragina atverti savo širdį ir paaukoti savo gyvenimą, kaip tai padarė Jėzus. Jis veda mane savęs išsižadėjimo keliu, sekančiu Jo pėdomis, nešant Jo meilės ir atjautos žinią pasauliui.
Tegul apmąstymai apie kryžių įkvepia mane gyventi pagal Dievo principus ir įstatymus, rodyti atjautą, atleidimą ir meilę savo artimui. Tegul kiekviename žingsnyje randu stiprybės nešti savo kryžių ir sekti Jėzaus keliu, žinant, kad Jo nekintama meilė visada mane lydi.
Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, gelbėjamiems, jis yra Dievo jėga.
Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.
Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai.
Bet aš niekuo nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui.
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija – Klopo žmona, ir Marija Magdalietė.
Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.
Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad, mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“
O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
Jis ištrynė skolos raštą su mums priešiškais reikalavimais ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus.
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.
O visiems Jis kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.
Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą.
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius – vieną iš dešinės, antrą iš kairės.
Kristus siuntė mane ne krikštyti, bet Evangelijos skelbti, – ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis.
Pilotas parašė užrašą ir prikalė ant kryžiaus. Buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“
žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir mes daugiau nevergautume nuodėmei.
Vesdami Jį, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.
Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, vietoje mūsų tapdamas prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“, –
Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?
Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą.
Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.
Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.
žiūrėdami į tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.
Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.
Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.
taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad prisiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.
kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendrystę Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi,
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.
Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu dėl nuodėmės ir pasmerkė nuodėmę kūne,
Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.“
Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą, atitinkantį turtus Jo malonės,
„Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime.
Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?
„Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“
o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė.
Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo krauju. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
Jėzus jam atsakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Jėzus garsiu balsu sušuko: „Tėve, „į Tavo rankas pavedu savo dvasią“.“ Ir tai pasakęs, atidavė dvasią.
Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius.
Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš mirusiųjų, būsi išgelbėtas.
Dėl tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.
Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“
Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas.
Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes, pagal Raštus;ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad buvo prikeltas trečią dieną, pagal Raštus;
Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!
Aš leidausi mušamas ir atsukau skruostus raunantiems man barzdą, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.
Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, per Jį būsime išgelbėti nuo rūstybės.
žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.
Jūs esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.
Nors Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, bet dabar gyvena Dievo jėga. Nors mes irgi silpni Jame, bet jums gyvensime su Juo Dievo galybe.
Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tapote artimi.
tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, apvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.
O apie devintą valandą Jėzus labai garsiai sušuko: „Elì, Elì, lemà sabachtãni?“ – tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“
Kaip daugelis baisėjosi tavimi, – jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų, –
O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir buvo prikeltas.
kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų mus nuo dabartinio blogo amžiaus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią,
nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.
Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus.
Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.
Juk mes turime ne tokį Vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.
Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“
ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,
ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.
o Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė, apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir sielvartaus, kaip sielvartauja netekę pirmagimio.“
Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą, aukštesnį už visus kitus vardus,
Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe, kad Dievo malone Jis už kiekvieną paragautų mirties.
O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi jūsų akivaizdoje nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai?
Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ O jie, mesdami burtą, pasidalijo Jo drabužius.
ir padėkojęs sulaužė, ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui.“Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“
Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties – viešpatavimas, jis vadinsis Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.
Juk jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę – Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo skurdą taptumėte turtingi.
Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“
Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Kodėl Tu toli nuo mano šauksmo ir man nepadedi?
mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje.
Šimtininkas ir kiti su juo saugantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“
Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas per įstatymą, tuomet Kristus mirė veltui.
Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.
Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.