150 Biblijos eilutės apie angelų apsaugą

Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose.Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.

Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.

Aš siunčiu angelą pirma tavęs, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į vietą, kurią tau paruošiau.

Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą.“

Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtams nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, aš nenusikaltau.“

Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.Jis, išvydęs juos, tarė: „Tai Dievo stovykla!“ Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.

Ir štai ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.

Eliziejus atsakė: „Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais.“Eliziejus meldėsi: „Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų.“ Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų.

Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.

Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė:

Tebūna jie kaip pelai prieš vėją, Viešpaties angelui papūtus.Tebūna jų kelias tamsus ir slidus ir Viešpaties angelas juos tepersekioja.

Laiminkite Viešpatį jūs, angelai, galingi jėga, kurie vykdote Jo žodį, Jo balsą išgirdę.Laimink Viešpatį, Jo kareivija, Jo tarnai, kurie vykdote Jo valią.

Jis atsigulė po kadagiu ir užmigo. Angelas palietė jį ir tarė: „Kelkis ir valgyk.“Elijas apsižvalgė ir pamatė galvūgalyje paplotį ir indą su vandeniu. Pavalgęs ir atsigėręs jis vėl atsigulė.Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, jį palietęs, tarė: „Kelkis ir valgyk, nes tavęs laukia ilgas kelias.“

Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

Jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Viešpats su tavimi, galingas karžygy!“

Nebukadnecaras tarė: „Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo. Jie sulaužė karaliaus įsakymą ir verčiau atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.

Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino.

Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą.“ Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.

angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus! Tebūna jie vadinami manovardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja žemėje!“

O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvo ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?

Vyras, kuris stovėjo tarp mirtų, tarė: „Viešpats siuntė juos apvaikščioti žemę.“Jie atsakė Viešpaties angelui, stovinčiam tarp mirtų: „Mes išvaikščiojome žemę – ir štai visa žemė ramiai ilsisi.“

Tada Dievo angelas, kuris ėjo Izraelio pulkų priekyje, pasitraukė už jų. Debesies stulpas iš jų priekio atsistojo už jų nugarų.

Dievo vežimų tūkstančių tūkstančiai, Viešpats tarp jų ant Sinajaus, savo šventykloje.

Šią naktį mane aplankė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,ir pasakė: „Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi.“

Kai šaukėmės Viešpaties, Jis mus išklausė ir siuntė angelą, kuris mus išvedė iš Egipto. Esame sustoję Kadešo mieste, kuris yra prie pat tavo krašto sienos.

Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą, nes aš vienas buvau likęs ten su Persijos karaliais.

man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs prie manęs prisilietė Gabrielius, kurįanksčiau buvau matęs regėjime.

Viešpaties angelas pasirodė jai ir tarė: „Tu esi nevaisinga, tačiau pastosi ir pagimdysi sūnų.Negerk vyno nei stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus.Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas tegul nepaliečia jo galvos, nes berniukas bus pašvęstas Dievui nuo pat gimimo, jis pradėsišlaisvinti Izraelį iš filistinų.“Moteris atėjusi tarė savo vyrui: „Dievo vyras atėjo pas mane, jo išvaizda buvo kaip angelo, ir aš labai išsigandau. Aš jo nepaklausiau, iš kur jis, o jis savo vardo man nepasakė.

išvaduos mano sielą, grąžins ramybę, apgins nuo puolančių priešų daugybės.

Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretąpas mergelę, sužadėtą su vyru vardu Juozapas iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!“

Viešpaties angelas prabilo Pilypui, sakydamas: „Kelkis ir eik pietų link prie kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias.“

Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui,

Aš pažvelgiau ir išgirdau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybių ir vyresniųjų; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.Jie skelbė garsiu balsu: „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, priimti galybę ir turtus, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir palaiminimą!“

„Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris bus rastas knygoje.

Dovydas, pakėlęs savo akis, pamatė Viešpaties angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės su nuogu kardu, iškeltu virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir Izraelio vyresnieji, apsirengę ašutinėmis, puolė veidais į žemę.

Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi.“

Kartą, apie devintą valandą, regėjime jis aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: „Kornelijau!“Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.

Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie prisiartino prie geležinių vartų į miestą, kurie savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė.Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir nuo viso to, ko tikėjosi žydų tauta.“

Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui jo teisingumą,Jis būtų maloningas jam ir sakytų: „Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką.“

Jis patyrė visą jų vargą, ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas.

Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, priėjo, nurito akmenį nuo angos ir atsisėdo ant jo.Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.

Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.“

Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį amžinąją Evangeliją, kad ją paskelbtų žemės gyventojams, kiekvienai giminei, genčiai, kalbai ir tautai.

Būk man tvirta pilis, kur visada galėčiau pabėgti! Juk Tu esi mano uola ir tvirtovė!

Ir kilo danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas bei jo angelai,bet jie nenugalėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.

Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą,

Jis atsigulė po kadagiu ir užmigo. Angelas palietė jį ir tarė: „Kelkis ir valgyk.“Elijas apsižvalgė ir pamatė galvūgalyje paplotį ir indą su vandeniu. Pavalgęs ir atsigėręs jis vėl atsigulė.Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, jį palietęs, tarė: „Kelkis ir valgyk, nes tavęs laukia ilgas kelias.“Pavalgęs ir pasistiprinęs tuo maistu, jis ėjo keturiasdešimt parų iki Dievo kalno Horebo.

Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando,bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus.

Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido.Jie šaukė vienas kitam: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats! Visa žemė pilna Jo šlovės!“

Ugnies srovė tryško nuo Jo. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas prasidėjo, ir knyga buvo atversta.

Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka,sako Viešpačiui: „Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!“

Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius

Tą dieną Viešpats apgins Jeruzalės gyventojus: silpniausias iš jų taps kaip Dovydas, o Dovydo namai – kaip Dievas, lyg Viešpaties angelas priešais juos.

Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.

Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau po kojų angelui, visa tai man parodžiusiam, norėdamas jį pagarbinti.Bet jis man pasakė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“

Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.

Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą.Viešpats saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius.

Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankoje bedugnės raktą ir didžiulę grandinę.

Mano angelas eis pirma tavęs ir tave nuves pas amoritus, hetitus, perizus, kanaaniečius, hivus ir jebusiečius, ir Aš juos sunaikinsiu.

Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,

Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.

Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis.“

Jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį.

Tada Viešpats atvėrė Balaamui akis. Ir jis, pamatęs Viešpaties angelą, stovintį kelyje su nuogu kardu, krito veidu į žemę.

Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.Jis tarė: „Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu.“ Bet jie atsakė: „Ne, mes nakvosime gatvėje.“

trejus bado metus, bėgti nuo savo priešų tris mėnesius, kai tavo priešų kardas persekioja tave, arba Viešpaties kardą – marą, kuris siaustų krašte tris dienas, Viešpaties angelui naikinant izraelitus. Nuspręsk, ką turiu atsakyti mane siuntusiam.“Dovydas atsakė Gadui: „Patekau į didelę bėdą. Bet geriau pakliūti į Viešpaties rankas, nes Jo gailestingumas begalinis, negu į žmogaus rankas.“Viešpats siuntė marą Izraeliui, ir mirė Izraelyje septyniasdešimt tūkstančių vyrų.Dievas siuntė angelą sunaikinti Jeruzalę. Angelui pradėjus naikinti, Viešpats gailėjosi dėl tos nelaimės ir tarė angelui naikintojui: „Užteks! Nuleisk savo ranką!“ Viešpaties angelas tuo metu buvo prie jebusiečio Ornano klojimo.Dovydas, pakėlęs savo akis, pamatė Viešpaties angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės su nuogu kardu, iškeltu virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir Izraelio vyresnieji, apsirengę ašutinėmis, puolė veidais į žemę.

Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.

Teisiųjų išgelbėjimas ateina nuo Viešpaties; Jis yra jų stiprybė nelaimių metu.Viešpats padės jiems ir išlaisvins juos. Jis išlaisvins juos iš bedievių ir išgelbės, nes jie Juo pasitikėjo.

nes parašyta: „Jis lieps savo angelams saugoti Tave,ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“

Viešpaties angelas jai tarė: „Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją.Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima.Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.

o jums, prispaustiesiems, – poilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais.

Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė – prieš ką man drebėti?

Apstulbusios jos nežinojo, ką daryti, ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais.Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Padarei jį trumpam laikui žemesnį už angelus, šlove ir garbe jį apvainikavai ir pastatei jį virš savo rankų darbų,

Tą naktį Viešpaties angelas atėjo į Asirijos stovyklą ir išžudė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Jie atsikėlė anksti rytą, ir štai – aplinkui gausu lavonų.

Jis tarė: „Tai yra Viešpaties žodis Zerubabeliui: „Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia“, – sako kareivijų Viešpats.Kas esi, didis kalne? Zerubabelio akivaizdoje tu pavirsi lyguma! Jis padės paskutinį akmenį, skambant džiaugsmo šūksniams: „Malonė, malonė jam!“

Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą.Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų Dievo akivaizdon.

Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje.

Jis stovi beturčio dešinėje, gina jį nuo smerkiančiųjų.

Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško kaltinimo, bet pasakė: „Tesudraudžia tave Viešpats!“

Viešpats visus Jį mylinčius saugo, bet nedorėlius sunaikins.

Jis pasiųs savo angelus su skardžiais trimitais, ir surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.

Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai.“

Bet jei tu iš tiesų paklusi jo balsui ir vykdysi visa, ką kalbu, tai Aš būsiu priešas tavo priešams ir prispaudėjas tavo prispaudėjams.

Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: „Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą.

Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.Tavo giminaitė Elzbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,nes Dievui nėra negalimų dalykų.“

Ir štai mane palietė ranka, kuri pastatė mane drebantį ant kelių ir delnų.Jis man tarė: „Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir atsistok, nes esu siųstas pas tave!“ Jam kalbant, aš drebėdamas atsistojau.

Teisieji šaukiasi Viešpaties, Jis išgirsta ir išgelbsti iš visų jų vargų.

Viešpats yra už mane – ko man bijoti? Ką gali padaryti man žmogus?Viešpats yra tarp tų, kurie man padeda, todėl aš matysiu sugėdintus savo priešus.

Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: „Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės.“Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

Tačiau ir dabar raginu laikytis drąsiai. Niekas iš jūsų nežus, vien tik laivas.Šią naktį mane aplankė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,ir pasakė: „Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi.“

Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną,nebaugins tavęs patamsyje slankiojąs maras nė vidudienį siaučiantis sunaikinimas.

Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir tau padėsiu, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.“

Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs.

Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis – budrus tavo sargas.Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia.

Apie angelus mat sako: „Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus – ugnies liepsnomis.“

Jeruzale, ant tavo sienų Aš pastatysiu sargus; jie niekada – nei dieną, nei naktį – nenurims. Jūs, kurie minite Viešpaties vardą, netylėkite,

Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.Jis nepatraukė nuo jų debesies stulpo dieną, nė ugnies stulpo naktį.

Viešpats – priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu.Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško.

Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.Jis išpildys norus Jo bijančių, jų šauksmą išgirs ir išgelbės juos.Viešpats visus Jį mylinčius saugo, bet nedorėlius sunaikins.

Šią naktį mane aplankė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,

Saugok mano sielą ir gelbėk mane, kad nebūčiau sugėdintas, nes pasitikiu Tavimi.Nekaltumas ir teisumas tesaugo mane, nes aš laukiu Tavęs!

Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

Aš sukūriau dangų ir žemę, pridengiau tave savo ranka, įdėjau savo žodžius į tavo lūpas ir sakiau Sionui: „Tu – mano tauta.“

Amžinasis Dievas yra tavo apsauga, Jo rankos – tavo prieglauda. Jis ištiesia jas į priešą, ir tu sunaikini jį.

Nes šis Dievas yra mūsų Dievas per amžius, Jis ves mus iki mirties.

Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina.

Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną.

Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis man pasakė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie turi Jėzaus liudijimą. Dievą garbink! Nes Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia.“

Kaip kalnai apsupę Jeruzalę, taip Viešpats apsupęs savo tautą dabar ir per amžius.

Jūs išeisite neskubėdami ir nebėgsite. Viešpats eis pirma jūsų, Izraelio Dievas bus jūsų apsauga.

Juk Tu saugai jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja.

Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis – mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.

Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,

Viešpats kariaus už jus, o jūs būkite ramūs!“

Joks prieš tave nukaltas ginklas neturės galios. Kiekvienas liežuvis, kuris priešinsis tau teisme, bus pasmerktas. Tai yra Viešpaties tarnų paveldėjimas ir jų teisumas yra iš manęs“, – sako Viešpats.

Jis išgelbėjo mus iš mirties nasrų ir tebegelbsti. Juo mes pasitikime, kad Jis mus gelbės ir toliau,

Jis paslėps mane savo palapinėje nelaimės dieną, savo buveinės slaptoje vietoje; ant uolos pastatys mane.

Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes Tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje.

Tada vakaruose esantys bijos Viešpaties vardo, o rytuose – Jo šlovės. Kai priešas ateis kaip srovė, Viešpaties Dvasia iškels savo vėliavą.

Jis ištrauks tave iš medžiotojo kilpos, iš pražūtingo maro.

Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniuoju laiku.

Nors esu suvargęs ir beturtis, Viešpats rūpinasi manimi. Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Mano Dieve, nedelsk!

Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, tavo sveikata vis stiprės, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.

Tu esi mano slėptuvė, nuo pavojų apsaugosi mane, išgelbėjimo giesmėmis apsupsi mane.

„Būkite drąsūs ir stiprūs. Nebijokite ir nenusigąskite Asirijos karaliaus ir tos daugybės, kuri yra su juo, nes su mumis yra daugiau negu su juo:su juo yra žmogiška jėga, o su mumis – Viešpats, mūsų Dievas, kad padėtų mums ir kovotų mūsų kovas.“ Žmones įkvėpė Judo karaliaus Ezekijo žodžiai.

Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu“, – sako Viešpats.

Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs patirsite priespaudą, bet būkite drąsūs – Aš nugalėjau pasaulį!“

Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.

Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, yra kaip Siono kalnas, kuris stovi tvirtai per amžius.

Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!

Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones.

Saulė ir skydas yra Viešpats; malonę ir garbę teikia Viešpats, gerų dalykų neatsako tiems, kurie nekaltai elgiasi.

O Viešpats ištikimas; Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto.

O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.

Bet Viešpats yra mano apsauga, ir mano Dievas – priebėgos uola.

Viešpats mėgsta teisybę ir nepalieka savo šventųjų, bet saugo juos per amžius. O nedorėlių vaikai pražus.

Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas – prieš darančius pikta.“

Tavęs neišgąsdins staigus sąmyšis ir nedorėlių siautėjimas, kai jis ateis.Viešpats bus tavo pasitikėjimas, Jis apsaugos tavo koją, kad neįkliūtum.

Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikysiu tavo dešinę ranką ir sakysiu: „Nebijok, Aš tau padėsiu!“

nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine.Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės.

Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.

Viešpatie, išgydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius!

Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk. Mano siela pasitiki Tavimi. Tavo sparnų pavėsyje slepiuosi, kol praeis nelaimė.

Tavo ausys girdės žodžius, sakomus tau už nugaros: „Štai kelias, eikite juo“, jei būsite nukrypę į dešinę ar į kairę.

Viešpats yra tavo sargas, Viešpats – tau šešėlis tavo dešinėje:

„Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta.Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu.